Ką turi žinoti verslas apie ukrainiečių statusą Lietuvoje?

Lietuvoje dirba dešimtys tūkstančių ukrainiečių, atvykusių čia dėl karo ir gavusių laikinosios apsaugos statusą. Nors ši apsauga oficialiai galioja iki 2027 m. kovo, realybėje daugeliui žmonių Lietuva tapo nuolatine gyvenamąja ir darbo vieta.

Verslas, kuris šiuos žmones įdarbino, irgi nebeveikia krizinėje situacijoje – jis jau gyvena ilgalaikės integracijos sąlygomis. Tačiau teisinis pagrindas vis dar remiasi trumpalaikiais instrumentais, sukurtais skubos tvarka. Tai reiškia, kad darbdaviai nuolat turi stebėti darbuotojų statusą, spręsti dokumentų galiojimo klausimus, o kartais – susidurti su institucijų neveiksnumu ar pertekliniu formalizmu.

Karo pabėgėliai Lietuvoje – kontekstas ir skaičiai

Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai Rusija pradėjo plataus masto agresiją prieš Ukrainą, į Lietuvą atvyko daugiau nei 70 000 ukrainiečių. Tai sudaro apie 2,5% visų šalies gyventojų – reikšminga dalis tokiai nedidelei valstybei.

2025 m. rugsėjo 9 d. duomenimis, galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu turėjo 47 534 asmenys. Migracijos departamentas kasdien sulaukia apie 30–40 tokių prašymų.

Didžioji dalis ukrainiečių gavo laikinosios apsaugos statusą, kurio suteikimas ES mastu buvo aktyvuotas 2022 m. kovo 4 d., remiantis Direktyva 2001/55/EB. Šis mechanizmas leidžia pabėgėliams gauti vieningą statusą be individualaus prieglobsčio prašymo nagrinėjimo.

Lietuvoje tai reiškia, kad:

• nereikia darbo leidimų – pakanka turėti laikinosios apsaugos pažymėjimą;
• pabėgėlių vaikai gali lankyti darželius, mokyklas;
• suteikiama teisė į sveikatos priežiūrą, socialines išmokas, švietimo paslaugas, lietuvių kalbos kursus;

Verslui svarbus aiškumas

Tačiau šie žmonės – pabėgėliai – nėra laikini. Jie aktyviai dalyvauja darbo rinkoje ir užima darbo vietas sektoriuose, kuriuose Lietuva susiduria su darbuotojų trūkumu. Kai kurie iš pabėgėlių jau įkūrė (arba perkėlė iš Ukrainos) verslus, buria bendruomenes ir aktyviai naudojasi šalies socialine infrastruktūra.

Todėl verslui svarbu ne tik žinoti, kad laikinoji apsauga egzistuoja, bet ir suprasti:

• kokie teisiniai pokyčiai gali įvykti, kai statusas keisis ar bus panaikintas;
• ką daryti, jei darbuotojas nespėja atnaujinti dokumentų ar praranda leidimą gyventi;
• kaip užtikrinti stabilumą, kai statusas priklauso nuo politinių ar administracinių sprendimų.

Kur slypi rizikos?

Migracijos procesai Lietuvoje nebuvo be trūkumų. Esama konkrečių atvejų, kai Migracijos departamentas atsisakė priimti asmens prašymą vien dėl to, kad buvo pasibaigęs kelionės dokumentas – nors toks reikalavimas prieštarauja tiek nacionaliniams, tiek Europos Sąjungos teisės aktams. Taip pat kai kurie asmenys buvo neteisingai informuoti, o jų teisėti lūkesčiai – pažeisti.

Tokie administraciniai sprendimai sukuria riziką darbdaviams: darbuotojo teisinis statusas gali tapti neapibrėžtas, o tai gali lemti netikėtą jo darbo santykių nutraukimą.

Neretai pasitaiko, kad Migracijos departamente dokumentų tvarkymas vėluoja. Nors priežastys nėra aiškios, galima manyti, jog prie to prisideda ir žmogiškasis faktorius. Tokie vėlavimas kelia nežinomybę ne tik pačiam žmogui, bet ir įmonei, kuri su juo sudariusi darbo santykius. Kai kurios sprendimų formos Migracijos departamente vertinamos ir kaip perteklinai formalios, orientuotos į taisyklių laikymąsi, bet ne į realią pagalbą žmonėms.

Kiekviena diena, kai žmogus nežino savo teisinio statuso, reiškia jam stresą ir praktinius gyvenimo sunkumus. Verslui tai sukelia dar didesnių pasekmių – gali kilti kliūčių dėl socialinio draudimo, darbo sutarčių tęstinumo ar darbo užmokesčio apskaičiavimo.

Neturintieji leidimo – ne visada pažeidėjai

Neteisėtai Lietuvoje esantys Ukrainos piliečiai turi būti vertinami individualiai, atsižvelgiant į jų situacijos kontekstą. Jei asmuo nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, jis turi teisę per 30 dienų pateikti prašymą dėl leidimo gyventi. Tokiais atvejais rekomenduojama praktika – paimti iš asmens raštišką įsipareigojimą kreiptis dėl leidimo gavimo, o pasirašytą pranešimą įregistruoti MIGRIS sistemoje. Tik tuo atveju, jei asmuo nesilaiko šių įsipareigojimų ar kelia riziką, gali būti priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo į Ukrainą ar kitą leidžiamą valstybę, tačiau tai turėtų būti kraštutinė priemonė.

Ši nuostata yra svarbi ir verslui. Jei darbuotojas netenka teisinio statuso dėl formalių ar techninių priežasčių, kurios nėra susijusios su tyčiniais pažeidimais, darbdavys neturėtų būti laikomas atsakingu už tai, kad valstybės institucijų procesai buvo ilgi, painūs ar nepakankamai aiškūs. Teisinis aiškumas ir praktinė logika šioje srityje turi eiti išvien.

Išvada: laikas peržiūrėti „laikiną“ kaip normą

Laikinoji apsauga pasiteisino kaip mechanizmas, padėjęs žmonėms greitai gauti apsaugą. Tačiau verslui svarbu suprasti, kad šis statusas nėra amžinas, net jei formaliai jis bus pratęstas. Dėl to darbdaviai turi aktyviai domėtis darbuotojų teisine padėtimi ir galimais pokyčiais, o tam, kad sprendimų keitimai, vėlavimai ar sistemos klaidos nesukeltų verslui žalos, reikalingas teisinis pasirengimas.